Į pirmą puslapį

Naujienų archyvas į naujienų archyvą

Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos nariai, marijampoliečiai, Romoje
Paskelbta: 2016-06-24 13:06:04

 „Šventuosius reikia priimti širdim ir tikėjimu...“ - tokią mintį dar 1987 m. visam pasauliui pasakė popiežius Jonas Paulius II-asis, dabar jau pats šventasis, paskelbdamas palaimintuoju arkivyskupą Jurgį Matulaitį, marijonų vienuolijos atnaujintoją. O birželio 5 d. šv. Petro ir Povilo bazilikos aikštė vilnijo žmonėmis, suplaukusiais iš viso pasaulio. Į šią kilnios idėjos vienijamą minią įsijungėme ir mes, piligrimų grupelė iš Marijampolės, vadovaujama šv. arkangelo Mykolo parapijos klebono Andriaus Šidlausko MIC. Draugijos Marijampolės skyriaus nariai kiekvienais metais susiruošiame į maldingą, piligriminę kelionę. Tai tapo mūsų skyriaus tradicija, nes pasitraukdami nuo kasdieninio gyvenimo rūpesčių artėjame prie Dievo, siekiame dvasinės permainos ir atsivertimo, o malda šventose vietose tarsi kelionė į save, perkelianti iš žemiško pasaulio į šventybės karalystę. Todėl šį kartą iškilmės Romoje tapo mūsų kelionės tikslu: dalyvauti popiežiaus Pranciškaus vadovaujamose Šv. Mišiose, kurių metu paskelbti du nauji šventieji. Iš liuteronybės atsivertusi švedė Elžbieta Heselbland (1870-1957), Brigitiečių ordino atkūrėja, ir Marijonų kongregacijos įkūrėjas lenkas Stanislovas Papčinskis (1631–1701). Gimusi Švedijoje, emigravusi į JAV moteris dirbo slauge, atsivertė į katalikybę, o persikėlusi į Romą, tapo vienuole ir gyvenimą pašventė tarnavimui Dievui bei religinei bendruomenei. Antrojo pasaulinio karo metais E. Heselbland išsaugojo ir slėpė žydų šeimas savo vadovaujame vienuolyne Romoje.

Šventuoju paskelbtas S. Papčinskis 17 a. Lenkijoje. Daug sunkenybių ištvėrė pats tėvas Stanislovas, sunkiai sirgo, prašė išmaldos gatvėse, bet visada liko ištikimas savo pašaukimui – tarnauti Dievui ir žmonėms. Ypač jam buvo svarbus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vardo šlovė, todėl apsisprendė palikti pijorus ir kurti naują vienuoliją - Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Marijonų vienuoliją, kuri pirmus žingsnius žengė XVII a. Lietuvos–Lenkijos valstybėje, audringame, kupiname istorinių įvykių amžiuje. „Nekaltojo Prasidėjimo privilegija tėvui Stanislovui buvo labai brangi. Apie tai jis kalbėdavo pamoksluose ir daug rašė. Tarsi viduramžių riteris, pasiryžęs apginti savo damos garbę, jis prisiekė paaukoti net ir gyvybę, jeigu to prireiktų apginti Marijos Nekaltojo Prasidėjimo paslapčiai. Šios priesaikos ne tik ištikimai laikėsi savo asmeniniame gyvenime, bet ir savo steigiamąjį vienuolių ordiną įpareigojo garsinti Nekaltąjį Prasidėjimą.“ (V.Aliulis MIC). Įkurtąją vienuoliją tėvas Stanislovas įpareigojo kuo labiausiai rūpintis liaudies tikėjimo stiprinimu ir malda už mirusius.

Žodžiais neįmanoma išreikšti jausmų, kuriuos sukėlė dalyvavimas šv. Mišiose. Šv. Rašto skaitymas, atnašos, nešamos stebuklingai pagijusių ir atsivertusių žmonių, giesmės ir smilkalai – begalinis žmogaus dėkingumas Dievui už Jo meilę, gailestį ir stebuklus. Popiežiaus Pranciškaus palaiminimas, Jo giedra šypsena, iš širdies sklindantis gerumas. Ir visi suvienyti, apimti bendro entuziazmo. Ceremonijoje dalyvavo Lenkijos prezidentas Andžėjus Duda bei pirmoji dama Agata Kornauser Duda. Prezidentą girdėjome ir per iškilmingus pietus, kur jis padėkojo susirinkusiems ir pasidžiaugė įvykiu. Įstrigo širdin kažkoks paprastumas, jokios pompastikos, perdėto reikšmingumo,- viskas vyko sklandžiai ir nuoširdžiai. Pietų metu mūsų laukė maloni staigmena – dalyvavęs Šv. Mišiose ir pietavęs kartu su iškiliais svečiais – prie mūsų priėjo Vilkaviškio vyskupijos ganytojas, vyskupas ordinaras Rimantas Norvila. Pasidžiaugė mūsų grupele Romoje, pabendravo, palaimino; pasijutome dar labiau pakylėti, pastebėti, pamaloninti,- juk buvome ko gero vieninteliai lietuviai toje gausioje, įspūdingoje tūkstantinėje minioje.

Būtina pasidžiaugti, kad per tas 3 paras labai daug aplankėme ir pamatėme: ėjome ir ėjome, važiavome ir važiavome, nenuilsdami paskui parapijos kleboną Andrių. Jei ne jis, kelionė nebūtų buvusi tokia turininga ir dvasinga. Meldėmės prie šv. Pauliaus kapo (įspūdinga bazilika už Romos sienų, anuometinių, toje vietoje, kur jis buvo nukirsdintas), Didžiojoje Marijos bazilikoje prie stebuklingo šv. Mergelės Marijos paveikslo, prie šv. Petro kapo jo vardo bazilikoje ir prie iš požemių jau iškelto bei vienoje iš koplyčių perlaidoto šv. Jono Pauliaus II-ojo kapo. Žinoma, kad pasikėlėme į bazilikos kupolą ir gėrėjomės Amžinojo miesto vaizdais, Vatikano sodais. Nebuvusieji apstulbę ir sustingę žvelgė į Dievo ir Mikelandželo kūrinį – Siksto koplyčią. O kur dar naktinės Romos vaizdai: Forumas, Koliziejus, Laterano katedra, Ispanijos laiptai (šiuo metu restauruojami, tad metus laiko turistai negalės aplankyti šio taip jų mėgstamo objekto), Trevi fontanas, paukščių (kirų) tikrų tikriausias šokis naktiniame danguje Romos senamiestyje.

Paliko įspūdį ir lankymasis Priscilos katakombose, ir Marijonų kurijoje, ten gautos atminimo dovanos, susijusios su naujuoju šventuoju, ir gyvenimas „Villa Lituania", kur susitikome su marijampoliete, mūsų mylima seserimi Daivute. Po šios kelionės Roma tapo dar savesnė, artimesnė. Dėkojame Dievui už visas galimybes! Koks nuostabus Jo sukurtas pasaulis!

Vida Mickuvienė, PJM draugijos Marijampolės skyriaus vadovė

 

aukštyn