Į pirmą puslapį

Naujienų archyvas į naujienų archyvą

2018 lapkričio 22 d. Marijampolės šv. Arkangelo Mykolo pasauliečių pranciškonų brolija su-rengė konferenciją: „Šv. Elžbieta Vengrė – ligonių globėja“
Paskelbta: 2018-12-08 19:41:45

Eikime ten, kur galime daugiau mylėti

2018 lapkričio 22 d. Marijampolės šv. Arkangelo Mykolo pasauliečių pranciškonų brolija surengė konferenciją: „Šv. Elžbieta Vengrė – ligonių globėja“. Mintimis apie dvasinę ir fizinę ligonių slaugą dalijosi s. Danielė – Kauno Šv. Elžbietos kongregacijos vienuolė, Vaida Riaubaitė – Marijampolės šv. Arkagelo Mykolo gobos namų direktoriaus pavaduotoja, Jūratė Noreikevičienė – Marijampolės VŠĮ ligoninės slaugytoja, kun. Andrejus Bogdevičius – Vilniaus pal. Mykolo Sopočkos hospiso kapelionas, kun.Virginijus Vaitkus – Vilkaviškio rajono Gižų parapijos klebonas. Nuostabiai grojo kanklėmis ir dalijosi savo širdžių šiluma Marijampolės Meno mokyklos moksleiviai – Domantas Lapinskas, Karolis Kupstys ir jų mokytoja Loreta Kupstienė.

Kadangi gyvename vartotojiškoje sėkmės visuomenėje, dažnai už durų lieka žmonės, kurie kovoja su ligomis ir įvairiomis negalėmis. Kaip jaučiasi tie, kurie jau stovi ant Amžinybės slenksčio? Į šiuos klausimus ir mėgino atsakyti vakaro svečiai. Konferenciją pradėjo s. Danielė, pristačiusi šv. Elžbietą – Vengrę, karalienę ir ligonių globėją. Juk svarbiausia yra dvasinė karalystė: ne kiek garbės ar turtų užpelnysime, bet kiek sugebėsime kitą atjausti, suprasti, ypač su artimu įvairiose ligose ir bėdose išbūti, jam padėti. Tokia ir buvo karalienė ir šventoji Elžbieta Vengrė. Jos vaikystė susijus su išbandymais. Jau nuo 5 metų turėjo išvykti iš Vengrijos ir gyventi būsimo vyro šalyje – Vokietijoje. Nuo pat mažens pasižymėjo ypatingu pamaldumu. Vėliau Elžbieta priklausė pranciškonams tretininkams - išsižadėjo savo valios ir tuštybių. Mirus vyrui, kūrė ligonines, globojo vargšus. Jos laikais tai buvo didelis radikalumas. Pranešėja pasidalino pal. Marijos Merkert relikvijomis ir maldomis. Priminė, kad ir dabar vyksta stebuklai ir išgijimai.

Jūratė Noreikevičienė, Marijampolės VŠĮ slaugytoja, kvietė į kiekvieną ligonį žiūrėti kaip į savo artimą. Pranešėja apgailestavo, kad slauga dar nėra tokia, kokia turėtų būti, kad tai sunkus ir daug įtampos reikalaujantis darbas. Pasak lektorės, tai daugiau nei darbas – tai pašaukimas. Slaugytojas turėtų sumažinti dvasinį ir fizinį skausmą tinkamai maitindamas, vartydamas, o svarbiausia, nebijodamas apkabinti ligonio. Kartais namiškiai neturi galimybių namuose slaugyti, todėl savo artimą paguldo į ligoninę arba apgyvendina globos namuose. Ligonį būtina dažnai vartyti, nes padėties keitimo niekas neatstos. Slaugant stengtis nepersitempti, pasikviesti kitus į pagalbą. Ypač daug dėmesio reikia skirti sergantiems Altheimerio liga ir senatvine demencija. Tokius žmones stengtis teisingai maitinti, ne kimšti maisto, o leisti patiems valgyti. Siekti užtikrinti orią slaugą ir įsivaizduoti save ligonio vietoje. Gydytoja priminė, kad slaugytojo profesija mažai apmokama, tačiau reikėtų pasirinkti dirbti ten, kur būtų galima daugiau mylėti.

Apie tai, kaip jaučiasi žmonės, patekę į globos namus, kalbėjo šv. Arkangelo Mykolo globos namų direktoriaus pavaduotoja Vaida Riaubaitė. Jie turi išgyventi keturis etapus. Pirmasis susijęs su paties žmogaus apsisprendimu. Ligonis pamato, kad, suprastėjus sveiktai, vienas negali gyventi, o artimieji neturi galimybių pasirūpinti. Pats priima sprendimą keliauti į senelių namus. Kai artimieji nusprendžia, nelabai nori vykti į globos namus. Toliau vyksta pasiruošimas bei palikimo tvarkymas, galvojama, ko reikia globos namuose. Persikėlimas ir įsikūrimas trunka nuo 3 iki 6 mėnesių. Susiduria su nepažįstamais žmonėmis, turi atrasti naujus ryšius bei prisitaikyti prie dienos režimo. Labai svarbu žmogaus savarankiškumas ir gebėjimas priimti sprendimus.

Kunigas Andrejus, prieš atvykdamas į konferenciją Marijampolėje, daug kalbėjosi apie vėžiu sergančius ligonius su Vilniuje įsikūrusio pal. Mykolo Sopočkos hospiso direktore Michaela Rak. Ji pasakojo, kad kiekvienas ligonis sužino vėžio ar kitos sunkios ligos diagnozę. Kas tada vyksta ligonio galvoje? Žmogus ima neigti ligą, vėliau jį ištinka depresija, kuri išsivysto į agresiją, tik po to ateina susitaikymas ir ramybė. Kuo greičiau išgyvena šiuos etapus, tuo ramiau pradeda mąstyti, kas jų laukia. Ne su visais ligoniais galima kalbėti apie Dievą. Absurdas ką nors sakyti, jei žmogus išgyvena depresiją. Reikia turėti kantrybės išklausyti, išbūti, prisiliesti prie žaizdų. Rasti už ką juos pagirti, sakyti pozityvius dalykus. Turime žmones mokyti nebijoti išpažinties ir kunigų. Per juos Dievas rodo savo meilę. Aiškinti, kad reikalinga išpažintis ir kiti dvasiniai patarnavimai: krikštas ir sutvirtinimas, mirties akivaizdoje netgi sutuokiama. Labai svarbus šeimos palydėjimas, nebijoti jiems kalbėti apie mirtį, aiškinti, kad artimieji kuo daugiau laiko pabūtų su ligoniu, pakviesti šeimos narius dalyvauti Šv. Mišiose. Hospise yra daug savanorių. Michaela Rak sako, kad hospise labai sunku dirbti. Didelis pavojus tyko slaugytojų ir savanorių – priprasti prie skausmo. Patariama nežiūrėti į ligonį kaip į daiktą, skirti jam daugiau jautrumo, viskas daroma, kad ligonis jaustųsi kaip namie.

Kun. Virginijus Vaitkus kalbėjo apie kančią: kenčia ir slaugytojai ir ligoniai. Vis dėlto kančia turi prasmę. Prie šimtą metų vienuoliai kapucinai įkūrė ligonių apaštalavimą: apkabinti ligonį laišku. Tai gerai veikė Plungėje prieš karą. Kunigai juos įjungdavo į maldos grupę. Visi ligoniai 15 valandą turėjo melstis ir aukoti savo kančią. Kapucinai parašydavo ligoniui laišką. Per karą kapucinai išbėgo ir ši veikla Lietuvoje nutrūko. Nuo 1994 iki 2000 ligonių apaštalavimu rūpinosi kun. Virginijus Vaitkus. Taip jam gimė idėja išleisti knygą „Ligonių apaštalavimas“. Dabar tą darbą dirba br. kapucinas Vincentas Tamašauskas. Lektorius kalbėjo, kad į ligonių apaštalavimą galima įjungti slaugytojus ir medikus. Kun. Virginijus Vaitkus priminė, kad liga pirmiausia gimsta sieloje, o paskui tik kūne. Gydami tik kūną, neišsprendžiame problemos, reikalinga atjauta, meilė ir supratimas vienišiems, silpniems, ligoniams.

Janina Lebskienė,
Marijampolės šv. Arkangelo Mykolo pasauliečių pranciškonų brolija

 

aukštyn