,,Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ (Mt 28, 16-20)

Ar Šventasis Raštas suteikia pagrindą kalbėti apie Dievą kaip apie šv. Trejybę?  Naujajame Testamente tokio išsireiškimo tikrai nerasime. Tačiau ankstyvoji Bažnyčia savo tikėjimo nerėmė vien tik Šventraščio raide. Ir Tradicija visuomet atliko labai svarbų vaidmenį. Teologinis terminas ,,Trejybė“ išties atsirado tik II a. po Kr. viduryje Rytuose (pirmasis pavartojo Teofilis iš Antiochijos, gr. trias), o Vakarai jį perėmė iš rytiečių III a. pradžioje (Tertulianas, lot. trinitas). Tačiau jau apaštalo Petro pirmosiose viešose kalbose apie išganymą, esančiose Naujajame Testamente, randamos aiškios užuominos į šį terminą. Sustatomi trys dieviškieji vardai į vieną eilę apjungiant visus bendru vardikliu – išganymas. Vadinasi šie trys vardai teikia žmogui išganymą. To meto semitiško mentaliteto žmonėms išganymą gali duoti tik Dievas ir niekas kitas. Apaštalui Pauliui taip pat būdinga išskaičiuoti tris vardus, kurie teikia tikinčiajam amžinybę Dievuje (pvz. 1Kor 12, 4-6; Ef 4, 4-6). Krikšto formulė, kuri suskamba sekmadieninėje Evangelijoje, nors ir nėra visiškai Jėzaus laikmečio kilmės, tačiau atspindi pačius seniausius Bažnyčios tikėjimo sluoksniu: ,,eikite ir padarykite mano mokiniais krikštydami vardan Tėvo, Sūnaus ir Šv. Dvasios“ (Mt 28, 19). Tokia krikšto formulė nedviprasmiškai nurodo į Dievą, kuris teikia išganymą ,,per tris vardus“ Tai labai svarbu įsidėmėti. Tačiau krikščionys ilgą laiką nesvarstė, ką tai ištiktųjų reiškia. Vis tik tokia padėtis tęsėsi palyginti neilgai. Pradėjus gilintis į tikėjimo turinį kilo chaosas.

Kvestionuodami krikščionybės monoteiškumą (vieno vienintelio Dievo egzistavimas), kai kurie teologai pradėjo neigti tikrąjį Kristaus dieviškumą. Atsakydama į tai, Bažnyčia Visuotiniame Nikėjos Susirinkime (325 m., dab. vakarinė Turkijos dalis) suformulavo mokymą (dogma), kurioje teigiama, jog Kristus yra Dievas tikrąją (ne simboline, analogine, perkeltine) to žodžio prasme. Ne pusdievis, ne pranašas, ne tik panašus į tikrąjį Dievą. Ne visi krikščionys pritarė Susirinkimo dekretams. Pasekmė: gan rimtas skilimas pačioje Bažnyčioje. Judaizmo išpažinėjai bei musulmonai dar ir dabar kaltina krikščionis dėl regreso į politeizmą. Išties, II - V a. krikščionybėje kalba apie Dievą, kaip vieną būtį, turinčią tris asmenis, buvo karštų diskusijų objektas. Į klausimą – kaip trys asmenys nenaikina Dievo vienatinumo – reikėjo atsakyti kuo skubiausiai, idant krikščionybė išliktų monoteistine religija, ko ji karštai troško. Tačiau šis klausimas buvo be galo sunkus intelektui – kaip racionaliai paaiškinti, kad vienas Dievas turi tris asmenis? Analogiškai – kaip vienas žmogus gali turėti tris asmenis, kurie tarpusavyje turi realų, o ne virtualų skirtumą?  Problema slypėjo dar ir tame, jog Antikoje nebūta perskyros tarp prigimties ir asmens. Todėl nuosekliai logiškai mąstė krikščionių priešininkai: jei yra trys asmenys, tai po jais slypi ir trys Dievai (prigimtys). Galbūt jie identiški vienas kitam, tačiau visgi  - trys (triteizmas), o ne vienas (monoteizmas). Šioje logikoje ir ja grįstoje paties žmogaus sampratoje – krikščionys, kaip monoteistai, išties neišlaiko kritikos. Todėl krikščionių teologai pirmieji pasaulio istorijoje, trinitarinių polemikų kontekste, pradėjo daryti perskyrą tarp žmogaus prigimties ir jo asmens. Prigimtis jų sampratoje yra tai, kas visiems žmonėms yra bendra, tai, kas žmogų daro žmogumi. Tačiau individualaus, konkretaus žmogaus prigimtis turi tam tikrą charakterį, bruožą  kuris yra būdingas tik tam žmogui, priklauso tik tai konkrečiai žmogaus prigimčiai. Šis bruožas yra absoliučiai nepakartojamas ir neredukuojamas ir laikomas asmeniu (beje, klonavimas siektų tai paneigti). Padarius tokią antropologinę perskyrą atsirado racionali galimybė teigti (žinoma, tik analogijos būdu), kad ir Dievo prigimtis, kurią išpažįsta krikščionys, yra viena (tuo pasiliekama monoteizme), tačiau ši prigimtis išganymo istorijoje pasireiškia trejopai: kaip Tėvas, kaip Sūnus ir kaip Šv. Dvasia.

Sunkūs tai mokslai. Protui sunkiai suvokiami. Apibendrinant galima būtų teigti kiek paprasčiau: Dievas savo vidiniame gyvenime yra bendruomenė. Evangelistas Jonas teigia, jog ,,Dievas yra meilė“. Meilė, svarstant mūsiškai, žmogiškai, visada turi būti tarp kažko, tarp asmenų. Vienintelio savęs meilė yra egoizmas. O tai jau nebe dieviška, o demoniška.

kun. T.M.